Ilgą laiką judėjimas man buvo priemonė pasiekti tikslą. Reikėjo nueiti į parduotuvę – ėjau. Reikėjo sportuoti – sportavau. Bet vieną dieną supratau, kad praradau patį judėjimo džiaugsmą. Judėjau tik todėl, kad „reikia“.
Tada pradėjau eksperimentuoti. Ėjau į parką be tikslo. Be maršruto. Tiesiog ėjau ten, kur kojos neša. Kartais sustodavau prie medžio ir tiesiog stovėdavau. Stebėdavau, kaip vėjas judina lapus. Kaip saulė krenta ant žolės. Tai buvo ne pasivaikščiojimas. Tai buvo buvimas judesyje.
Namuose taip pat atsirado nauji ritualai. Kai gaminu, kartais įjungiu muziką ir tiesiog judu. Ne šoku pagal choreografiją. O tiesiog leidžiu kūnui reaguoti į ritmą. Rankos juda maišant, kojos – pagal muziką. Tai tampa žaidimu.
Man patinka stebėti vaikus. Jie niekada nejud a „sporto“ tikslais. Jie bėga, nes smagu. Jie šokinėja, nes nori. Jie sukasi ratu, kol apsvaigsta. Šis grynas džiaugsmas judėti yra tai, ką mes dažnai prarandame suaugę.
Judėjimas be tikslo moko mus kitaip matyti erdvę. Kai einame su tikslu, matome tik kelią į priekį. Kai einame be tikslo, pastebime detales. Įtrūkimą sienoje. Gėlę, augančią tarp plytų. Paukštį, kuris stebi mus iš šakos.
Kartais tiesiog atidarau langus ir leidžiu vėjui patekti į kambarį. Tada judu kartu su juo. Rankos aukštyn, kūnas pasisuka. Tai tarsi šokis su nematomu partneriu. Su oru, su šviesa, su diena.
Manau, kad judėjimas yra būdas bendrauti su pasauliu. Ne tik su savo kūnu. Su aplinka. Su ritmu, kuris mus supa. Kai leidžiame sau judėti laisvai, mes vėl tampame vaikai – smalsūs, žaismingi, gyvi.
Tai nėra apie tai, kiek žingsnių nueiti. Tai apie tai, kaip mes jaučiamės judėdami. Ar jaučiamės laisvi. Ar jaučiasi kūnas džiaugsmingas. Ar protas ramus. Kai atsakymas teigiamas – tada judėjimas turi prasmę.