Kvėpavimas yra vienintelis dalykas, kurį darome nuolat, bet retai pastebime. Mes kvėpuojame miegodami, valgydami, kalbėdami, vaikščiodami. Tai tarsi fonas, kuris visada yra, bet mes jį pamirštame.
Prieš kelis metus pradėjau eksperimentą. Kiekvieną dieną, kelis kartus, sustodavau ir tiesiog stebėdavau savo kvėpavimą. Ne keičiau jo. Ne gilinau. Tiesiog stebėjau. Kaip oras įeina pro nosį. Kaip krūtinė plečiasi. Kaip pilvas juda.
Šis paprastas veiksmas tapo mano inkaru. Kai diena tampa per greita, kai minčių per daug – sustoju. Užmerkiu akis. Stebiu įkvėpimą ir iškvėpimą. Po kelių minučių pasaulis tarsi sulėtėja. Mintys nurimsta. Aš vėl esu čia.
Kvėpavimas moko mus buvimo. Mes negalime kvėpuoti už vakar. Negalime kvėpuoti už rytoj. Mes galime kvėpuoti tik dabar. Tai primena, kad gyvenimas vyksta tik šioje akimirkoje. Viskas, kas svarbu, vyksta dabar.
Kartais darau tai valgydamas. Prieš pirmą kąsnį stabteliu. Įkvepiu. Pajuntu kvapą. Tada valgau. Skonis tampa intensyvesnis. Patirtis – turiningesnė. Tai tarsi maža meditacija valgymo metu.
Man patinka stebėti, kaip kvėpavimas keičiasi priklausomai nuo to, ką darome. Kai esame susijaudinę – jis greitas ir seklus. Kai ramūs – gilus ir lėtas. Kvėpavimas yra mūsų vidinės būsenos veidrodis. Stebėdami jį, mes galime geriau suprasti save.
Nereikia specialių pratimų ar technikų. Pakanka paprasto klausimo: „Kaip aš kvėpuoju dabar?“ Atsakymas į šį klausimą gali pakeisti visą dieną. Nes kai mes pastebime kvėpavimą, mes pastebime save. O kai pastebime save – mes galime pasirinkti, kaip reaguoti į pasaulį.
Tai ir yra kvėpavimo menas. Ne apie tai, kaip kvėpuoti „teisingai“. Apie tai, kaip kvėpuoti sąmoningai. Apie tai, kad kiekvienas įkvėpimas yra nauja pradžia. Kiekvienas iškvėpimas – paleidimas to, kas nereikalinga.